Per mėnesį laiko Sakartvele sutikau ir pabendravau su įvairiausių tautybių žmonėmis – iš Baltarusijos, Belgijos, Uzbekistano, Egipto, Prancūzijos, Kazachstano, Saudo Arabijos, Ispanijos, Indijos, Sirijos, Rusijos, Ukrainos, Omano, Vokietijos ir daugybės kitų šalių.
Su kiekvienu žmogumi iš šių šalių, kurias išvardinau, bent akimirką bendravau asmeniškai – juokavom, šypsojomės vienas kitam ar apsikabinom atsisveikindami. Tačiau tuo pačiu, mums beklaidžiojant pokalbiuose, kelių jų istorijos užgavo vidinę stygą tiek, kad nata viduj vis dar tebeskamba, vis dar virpa – turėjau ją užrašyti, įžodint, paleist į pasaulį ir žmonių širdis.
Kadangi Sakartvele savanoriavau hostelyje ir viena užduočių buvo priimti svečius, kaskart sužinodavau šalis, iš kurių svečiai atvykdavo. Daugiausia būdavo… baltarusių. Atvykusių, pavadinkim, priverstinių atostogų.
Keli sutikti baltarusiai atvyko į Sakartvelą todėl, kad nebegalėjo būti savoj šaly, kurią vadino Namais. Namais jiems tapo kraštas, kur saugu – visur, tik ne ten, kur žengė pirmuosius žingsnius ir tarė pirmuosius žodžius. Jie atvyko be plano sugrįžti atgal, susikurti naują gyvenimą – taip, kaip tai jau padarė jų šeimos, artimieji, draugai ir pažįstami visame pasaulyje.
Užteko dalyvauti proteste.
Tuomet prarasti viltį, kad kažkas pasikeis.
Po kol beliko vienintelis pasirinkimas – bėgti.
Su kita gilių mėlynų akių baltaruse paskendom vakariniam pokalbyje, godžiai valgydamos nuo saldaus prisirpimo per rankas tekantį melioną. Ji akimirkai stabtelėjo, kelias minutes žiūrėjo į mane nuo susikaupusių ašarų spindinčiomis akimis ir ištarė – „žinai, tu tikriausiai net neįsivaizduoji, kokia laisva jaučiuosi čia, Tbilisyje, nes galiu eiti gatve ir iš visos gerklės išrėkti Zyvie Belarus – ir už tai manęs niekas nepasodins už grotų. Gal net neatsisuks ir praeis pro šalį. Bet tuo pačiu, vis dar krūpteliu ir saugausi kiekvieno prilėtinančio autobusiuko su mažais, tamsintais langais – būtent jais „medžioja” tuos, kurie neištikimi režimui Minsko gatvėse.”
Tai buvo toks jautrus, toks galingas, visa sudrebinantis momentas. Pašiurpau, akys patvino ašaromis. Sukilo pyktis neteisybei. Užliejo šiluma, meilė ir visiškas žavesys prieš mane sėdinčiai moteriai, kuri gali būti tokia šviesi, kai aplink ją – tokia tamsa.
Ji žinojo, kad aš iš Lietuvos. Žinojo, kokiais ryšiais susietos mūsų šalys šiuo metu. Bet jai vistiek patinka Vilnius. Norėtų sugrįžti, jei tik kas išleistų į mūsų šalį.
Tačiau Lietuva jai – ne tik Vilniaus senamiestis. Su šia šviesios sielos ir stulbinančio vidinio gėrio moterimi pasikalbėjom ir apie lietuvius, radusius savo vietą baltarusių širdyse. Kaimynai jautė mūsų palaikymą pernai rugpjūtį, kai visi dalinomės žiniomis socialiniuose tinkluose apie padėtį Baltarusijoje, kai susikibę stovėjom Laisvės kelyje, kai palaikėm kaimynus. Kai buvom mažiau dėl savęs, daugiau dėl tų, kuriems tą akimirką mūsų palaikymas reiškė viltį.
„Lietuvos palaikymą jautėm kiekvienas,” – ji tikino linksėdama galva ir šypsodamasi.
Tuomet padėkojo ir nusibraukė ištryškusią ašarą.
Visiškai kitame kontekste, kitos dienos metu, paliudijau dar vieną neteisybę, kurią jutau esant reikalinga užrašyti.
Įniršęs, iš beprasmybės rankomis skėsčiojantis vyras įsėdo į autobusą ir susiimė už galvos. Pasirodo, jam banke nepakeitė valiutos, nes jis buvo „ne iš tos šalies”. Tiesiog motina jį pagimdė Sirijoj. Ir to pakanka, kad širdį šildančia, akinamai balta šypsena apdovanotas vyras taptų įtarinėjimų objektu. Jam pakako tik gimti. Ne ten.
Kai tai rašau, man pačiai tvenkiasi ašaros – dėl neteisybės, dėl aklo skirstymo, dėl visiškai nepagrįstų stereotipų, kuriuos įprastai suformuoja mums, bet ne mes patys. Bet tuo pačiu, norisi braukti skruostu riedančią ašarą ir dėl laisvės – tos, kurią gavau kaip dovaną, nes gimiau „teisingu” laiku, „tinkamoje” šalyje.
Bet suprantu, kad negaliu pakeisti pasaulio. Suprantu, kad galiu tik dėkot ir dėkot už man suteiktą malonę.
Tačiau šita dovana, tikiu, ateina su didele asmenine atsakomybe, kurią jaučiu esant gyvybiškai reikalinga ne tik tiems, kurie gimė ne ten ir ne tuo laiku, bet ir mums patiems – lietuviams – baigiantiems savo įtikėjimų lentynose sukategorizuoti visus artimus ir pažįstamus pagal vertybines, politines ir ideologines skales.
Noriu kitame žmoguje matyti tik žmogų – nieko daugiau.
Tą pačią kraują pumpuojančią širdį, tas pačias vaikystės akimirkas sėdint ant puoduko, tokį patį veriantį skausmą dėl nenusisekusios meilės, tuos pačius plaučius, kuriais įkvepiam visiems vienodai medžių prafiltruotą miesto orą.
Niekada nebūčiau pagalvojus, kad gražiausia, ką kada nors galėsim vienas kitam padaryt – visa širdim priimti kitą tokį, koks jis šią akimirką stovi prieš mus – tiesiog žmogų, žvelgiantį į akis ir betariantį tai, kas tą akimirką šauna į galvą.
Nusijuokiantį. Braukiantį ašarą. Liūdintį. Sušildantį savo šypsena.
Visa kita paliekant nuošaly.
Nes jei iš tiesų, visa kita yra absoliučiai nesvarbu.