Neįtikėtina ir atvira istorija apie tai, kaip „nežinomos autorės“ knyga, kurios nebuvo galima įsigyti nei viename didžiajame knygyne, buvo parduota keliatūkstantiniu tiražu.
Jau kurį laiką norėjau papasakoti savo knygos leidybos istoriją, nes ji – neeilinė, tikra, nustebinanti kiekvieną ją išgirdusį ir tuo pačiu… neįtikėtinai sėkminga.
Tikiuosi, kad ši istorija įkvėps jus siekti savo svajonių ir mažiau klausyti (net ir kompetentingų! 😉) žmonių nuomonių.
Vietoj to (na gerai, šalia to), linkiu kliautis stipriu vidiniu pajautimu ir aistringai tikėti savo pačių idėjomis.
Nebesuskaičiuoju visų išgirstų „ne“
Jei atvirai, baiginėdama rašyti knygą, planavau ir svajojau ją išleisti tradiciniu būdu, t.y., per leidyklą.
Parašiau kelioms man labiausiai patikusioms leidykloms, nusiunčiau galutinį rankraštį, tačiau atsakymo arba nesulaukiau, arba jis buvo neigiamas.
Kodėl?
Pagrinde dėl to, kad esu „nežinomas vardas Lietuvoje, todėl mane bus per sunku pramušti“.
Tuo pat metu atėjo atsakymas ir iš Lietuvos kultūros tarybos, kurioje teikiau paraišką stipendijai gauti. Iš ten sugėriau dar vieną „ne“ – mano knygai neskyrė stipendijos, nes, anot komisijos, „jau yra daug knygų, prirašytų psichologinės sveikatos tema.“
Porą dienų paverkiau, nugurkiau kartėlį ir pamaniau, kad nors ir užsivėrė durys, niekas nedraudžia ieškoti langų. Aš pernelyg stipriai tikėjau savo knygos reikalingumu šių dienų Lietuvos skaitytojams, kad būčiau leidusi keliems neigiamiems atsakymams mane sustabdyti.
Ėmiau ieškoti profesionalų, kurie turi patirties knygų leidybos srityje ir galėtų mane pakonsultuoti.
Nors galiausiai puikiai susidirbome su nuotabia leidėja Giedre P., lig tol kiekvienas profesionalas man pasakydavo kažką, dėl ko mano knygai turėtų NEPASISEKTI:
👎 lietuviai dar nesupranta išankstinių knygos užsakymų, todėl nesurinksiu reikiamų lėšų (virš 12 tūkstančių eurų) leidybai.
👎 skaitomumas Lietuvoje apskritai mažėja, todėl verčiau imčiausi kažko kito.
👎 be leidyklos nieko nebus, nes neturiu ryšių ir ilgamečių žinių, kaip išpopuliarinti knygą šių dienų rinkoje.
👎 tikrai neparduosiu pirmojo tiražo – retam lietuvių autoriui pavyksta perkopti pusės tiražo ribą.
Suprantu, kad žmonės nėra skolingi palaikymo ir užtarimo, tačiau vis vien buvo skaudu. Tuo etapu ne sykį verkiau ir norėjau viską mesti.
Dabar suprantu, kad jei ne artimos aplinkos ir (ne)pažįstamų žmonių palaikymas socialiniuose tinkluose, vargu ar būčiau ryžusis labai rizikingam sprendimui. Bet ryžausi.
Nusprendžiau knygą išleisti… savarankiškai.
Visa tiesa apie knygos savilaidą: ką ji duoda autoriui?
Tam, kad išleistum kokybišką knygą savarankiškai (ir, man tai buvo svarbu, skaidriai) – su maloniu lytėti popieriumi, atlygindama už darbą redaktoriams, korektoriams, dizaineriams ir kitiems prisidėjusiems žmonėms, – reikia virš 12,000 eurų.
Tuo metu aš šios sumos neturėjau.
Tačiau turėjau drąsą būti pažeidžiama ir tikėjimą, kad mano knyga yra reikalinga kiekvienam savy pasimetusiam, į savo jautrumą kaip į prakeiksmą žvelgiančiam žmogui.
Padariau galimybę skaitytojams užsisakyti knygą iš anksto ir taip padėti man finansuoti jos leidybą. (Labai reta leidykla tuo metu praktikavo išankstinius užsakymus ir net bandė mane nuo šios minties atkalbėti.)
Nusifilmavau vaizdo įrašus, kuriuose pristatau knygą ir kodėl jos reikia skaitytojams. (Neįtikėtina tai, kad žmonės užsisakinėjo knygą dar tada, kai neturėjau knygos viršelio – tik pavadinimą! Va ką reiškia nuoširdumas, pažeidžiamumas ir istorijų pasakojimas.)
Ėmiau garsiau kalbėti apie savo knygą gyvai susitikusi su žmonėmis, rašiau socialiniuose tinkluose, su kolega paleidome pirmąją Facebook reklamą…
Ir ratas pamažu įsisuko.
Per du mėnesius, paskutinę dieną iki išankstinių užsakymų pabaigos, įkrito paskutinis knygos užsakymas, kuris padengė reikiamą sumą knygos spausdinimui.
Tą vakarą sėdėjau ir verkiau iš dėkingumo.
Visa tiesa apie savilaidą: ko netekau?
Tačiau tiesa yra ir tokia, kad savilaidos kelias yra labai LABAI vienišas.
Stebiu kitus autorius, kurie turi leidyklos užnugarį, ir suprantu, kad pasirinkusi savilaidos kelią, pati to nežinodama pasakiau „ne“ daugybei dalykų: fotosesijoms ir interviu dalinimui, konkursams ir renginiams, atpažįstamumui ir mano knygos atsiradimui knygynų TOP’uose. Svajojau vieną dieną pamatyti savo knygą Laisvės alėjos knygyno virtinoje, bet ten jos… nėra.
Daugelį autorių švelniai drąsina ir „pramušinėja“ leidyklos, o aš net neturiu su kuo pasitarti dėl buhalterinių reikalų.
Bet žinot… Pagavau save supratusią, ko „netekau“, ir man širdy pasidarė ramu.
Iš tiesų, dar seniai nebuvo taip ramu:
vadinasi, mano knygos sėkmę nulėmė pats knygos turinys – tai, kuo ji praturtina skaitytojus, tai, kaip ji padeda skaitytojams savyje ir artimoje aplinkoje atpažinti jautrumo požymius, įkvepia tarpusavio pokalbiams, atvirumui ir šilumai.
Dėl to aš šią knygą ir parašiau. Kad ji gyventų savo tylų, tačiau visa pakeliui pamažu keičiantį, prasmingą gyvenimą.
Bestseleris, nematęs didžiųjų Lietuvos knygynų lentynų?
Per pirmąsias 5 knygos gyvavimo savaites buvo išparduotas visas pirmas tiražas (1,000 egzempliorių).
Skubėjau į spaustuvę užsakinėti antro tiražo ir niekas negalėjo patikėti savo akimis…
Anot kelių leidyklų atstovų, su kuriais atviriau pasikalbėjau knygų mugės metu, mano knyga neabejotinai tapo bestseleriu.
Per pirmuosius knygos gyvavimo metus ją įsigijo gerokai virš 4,000 žmonių.
Tačiau ironiška tai, kad jos nėra jokiuose TOP’uose, nėra perkamiausiųjų knygų lentynose knygynuose, jos nenominuoja konkursuose ir metų knygų rinkimuose.
Apskritai, pasirinkau labai keistą sprendimą pirmuosius knygos gyvavimo metus neiti į didžiuosius knygynų tinklus. Užtat bendradarbiavimu parėmiau nišinius verslus, mažyčius knygynėlius, į kuriuos man pačiai visuomet gera užsukti.
Žodis apie knygą sklinda iš lūpų į lūpas, iš mamų rankų keliauja dukterims ir sūnums, eina per kartas… Psichologai knygą rekomenduoja savo klientams, o socialiniai darbuotojai ją įtraukė į 2025-ųjų rekomenduojamos literatūros sąrašą socialiniams darbuotojams.
Ir svarbiausia, kad šią knygą atranda tokie pat giliai šį pasaulį jaučiantys žmonės, kuriems, perskaičius knygą, ši būtis pasidaro bent truputį mažiau atšiauri.
Tad taip, „Gimę jausti“ yra neabejotinas 2025-ųjų metų bestseleris, įrodęs, kad GALIMA išleisti sėkmingą knygą, net jei esi nežinomas autorius, tai tavo pirmoji knyga, leidi savarankiškai be leidyklos užnugario ir tavo knygos nėra nei viename tinkliniame knygyne.
To ir linkiu visiems kuriantiems ir rašantiems.
Jūsų kūryba yra verta išvysti dienos šviesą.