Gyvenam iki kraštutinumų optimizuotame pasaulyje. Kiekvienas mechaninis judesys – vairavimas, maisto gaminimas, ėjimas, grindų plovimas – tarsi privalo būti akomponuotas turiniu, verte: podcastais, muzika, garsiniu fonu. Tarsi pats veiksmas – skanaus maisto gimimo procesas, kūno judėjimo faktas – būtų nepakankamai vertingas. Iš kur visa tai kyla? Tikslesnis klausimas – ką vis bandom nutildyti?
(Žinoma, tikrai užimtomis dienomis norisi apjungti tas dvi veiklas į vieną. Čia daugiau kalbu apie įprotį: užpildyti dienų turinį garsais, beverčiais pašnekesiais, kai galiausiai tyloje pradedam jaustis nejaukiai, kai pasąmonė – nebe mes – į ausis įkiša ausines.)
Įdomu tai, kad ryškiausia šios temos esmė, mano požiūriu, kyla iš laiko sampratos, iš viso „laikas = pinigai” naratyvo, iš reklamų/įrankių/sprendimų pasiūlos, akcentuojančios laiko sutaupymą, iš poreikio susiefektyvinti gyvenimą taip, kad kiekvieną akimirką jaustumėmės našūs, pakankami (nes juk turiningai (!) pasivaikščiojau).
Man visas šitas našaus gyvenimo iliuzijos burbulas pradėjo bliukšti, kai įsileidau mintį, jog optimizuodama savo laiką, paradoksalu, ne nuobodžiai lėtam laisvalaikiui atlaisvinu vietos, bet prisiimu vis daugiau darbų, jaučiu spaudimą keltis vis įspūdingesnius tikslus ir būti vis mažiau apie subjektyviai kokybišką, o vis daugiau apie linkedino posto vertą gyvenimą.
Nejučia, rankos pačios mašinoje prisuka muziką, kojos išneša į lauką girdėt paukščius, o protas mokosi nebeskaičiuoti ir visai pasinerti į klampiai kūnu tekantį, bent tai vienai akimirkai, rodos, nebaigtinį laiką.