Aš kartais beprotiškai bijau atkristi – vėl išgyventi panikos atakas, kūną surakinantį nerimą ir spalvas iš dienų išsiurbiančią depresiją. Bet kartais būnu taip arti šios ribos, kad atrodo viskas – atkritau, išprotėjau, daugiau nebegaliu.
Toji baimė įsirango kažkur kūne ir atrodo, kad tuoj mane paves, tuoj sunegaluosiu ir susirgsiu kokia nors baisia liga. Nevalingai susifokusuoju į vieną kūno sritį, pavyzdžiui, širdies plotą, ir paranojiškai stebiu kiekvieną virptelėjimą, dūrį ir suspazmavimą, tarsi tuoj mane ištiks kas nenuspėjama. Kad ir kiek mėginčiau “negalvoti” ar nukreipti dėmesį šalin, širdies plotas kaip įkyri musė vis godisi mano dėmesio, o kūnas iš daugialypės visumos redukuojasi iki to vieno plotelio.
Blogiausiomis dienomis vos lieka jėgų kam kitam – jas išsiurbia emocinio pasaulio apdirbimas. Nebenoriu niekur eiti iš namų ar su kuo nors bendrauti, o galvodama apie ateitį gūžiuos, nes dar nežinau, kaip priimti faktą, kad šitame kūne (ir galvoje) turėsiu nugyventi visą likusį gyvenimą.
Visu tuo dalinuosi, nes vienaip ar kitaip, mes kenčiam kiekvienas. Mes niekada nežinome, kam iš šalia esančių žmonių didžiausiu šiandienos iššūkiu tapo tiesiog išeiti iš namų. Kam iš mūsų ką tik pasitvirtino sunkios ligos diagnozė, o kas vos prieš kelias dienas palaidojo artimąjį.
Ir kad ir kokie kartais svarbūs ir dideli pasijaučiame, kai erzinamės dėl padavėjos išsiblaškymo, vidury praėjimo besišnekučiuojančių pensininkių ir griausmingai pypinančio autobuso vairuotojo, man atrodo sveika priminti sau, kiek daug apie vienas kitą nežinome. Nes jei žinotume, net neabejoju, kad mažų mažiausiai vienas kitam daugiau šypsotumėmės.
Matyt, to ir linkiu. Atjautos ir žmogiškumo.