Nors apie tai kur kas išsamiau ir atviriau pasidalinsiu savo būsimoje knygoje, dabar tenoriu pasakyti, kad kaip jautrūs žmonės, mes esame riboti savo resursuose.
Kaip padėti sau gyventi būnant jautriu žmogumi?
(5 būdai, kuriuos būčiau norėjusi žinoti anksčiau)
〰 1. Suvokti savo ribotumą
Gal nuskambės keistai, ypač šių dienų ultra-produktyvių, projektais žongliruojančių superžmonių kontekste, kuriame gyvename, tačiau tam, kad atsikvėpčiau ir lengviau gyvenčiau, man labai padėjo priimti savęs, kaip žmogaus, ribotumą.
Kadangi mūsų kūnui ir protui prireikia kur kas daugiau jėgų apdoroti visą aplinkos informaciją, kur kas greičiau pavargstame.
Todėl, visai nenuostabu, kad mums reikia ilgesnio nakties miego negu mūsų partneriui ar ne tokiai jautriai draugei.
Taip pat, gali būti, kad mums norisi daugiau ir dažniau valgyti pilnavertį maistą, ypač kai gyvename emociškai ir fiziškai intensyvų etapą. (Juk pagalvojus, kiek daug energijos prireikia mūsų kūnui tam, kad apdorotų viską, kas vyksta!)
O tuo pačiu, galbūt mes kur kas greičiau “prisisotiname” įspūdžių - pokalbių su žmonėmis, muzikos koncerte ar kitų pramogų - ir mums dar net nesulaukus vakaro pabaigos norisi atsiskirti ir eiti ilsėtis.
Tad noriu pasakyti, kad visi kūno siunčiami pojūčiai, kad tau jau gana, yra reikšmingi. Suvokę ir priėmę, kad mes nesame tokie, kaip kiti žmonės, galim su kur kas didesne atjauta (ir nesiteisindami dėl tokių savęs kitiems!) paisyti savo poreikių.
〰 2. Išsakyti savo poreikius kitiems
Easier said than done, tiesa?:)
Žinai, aš pati dar ir šiandien nesijaučiu iki galo išmokusi drąsiai išsakyti savo poreikių. Kažkaip vis dar pajaučiu, kad mano poreikis nėra kažkoks savaime vertingas, todėl, pasitaiko, kad jį nutyliu ir dėl to vėliau viduje kenčiu.
Dar būna ir taip, kad naiviai tikiuosi, jog kažkas kitas pirmiau pasisakys, kad, pavyzdžiui, nori valgyti, miegoti ar nueiti į tualetą, o aš tiesiog prisijungsiu eiti kartu.
Rašau ir jaučiu, kaip čia viskas tragikomiška…
O juk viska tai kyla tik dėl to, kad man dar sunku būti tuo nepatogiu žmogumi grupėje.
Šiame mokymosi iškomunikuoti savo poreikius kelyje man be galo padėjo suvokimas, kad kiti žmonės nemoka skaityti mano minčių ir atspėti, ko man šiuo metu reikia.
Todėl, turiu du pasirinkimus:
a) nutylėti ir visą likusį laiką kankintis.
b) pasielgti brandžiai ir išsakyti kitam, ko man stinga.
Neslėpsiu - dar kartais pasirenku pirmąjį variantą. Tačiau, kur kas dažniau, dėka kasdienių sąmoningų pastangų, pasirenku antrąjį.
Nes žinai, yra normalu patiems prieiti prie partnerio ir apsikabinti.
Normalu paprašyti draugės kartu patylėti.
Normalu pasakyti tėvams, kad mums nemalonu kalbėti apie mūsų kūną.
Normalu sportuojant grupėje pasakyti, kad mums per sunku.
Normalu atsistoti ir anksčiau išeiti iš vakarėlio miegoti.
Yra normalu turėti poreikių ir juos išsakyti kitiems.
〰 3. Nubrėžti savo ribas
Ach, tos ribos…:))) Bet kaip be jų?
Ribas nubrėžti yra sunku. Nemalonu. Nepatogu. Kartais ir aš pati jaučiuosi tokia minkšta ir skysta, kad, rodos, net negaliu pagalvoti apie mintį pasakyti kitam “ne”.
Ribų temoje man labai padėjo priėjimas prie jų iš kitos pusės - išsigryninimas, apie ką esu aš ir kas man svarbu. Kai šitai tvirtai žinau, iš šio žinojimo randasi jėgų paprieštarauti, nesutikti ir kažko atsisakyti.
Bet kaip išsitreniruoti tą žinojimą?
Visų pirma, prieš priimdama bet kokį (net ir menkiausią buitinį sprendimą), pirmiausia tyloje galime perklausti savęs, ką AŠ apie tai manau:
Ko noriu šiandienos vakarienei? Kokių noriu atostogų? Ką noriu veikti savaitgalį? Ar noriu susitikti su šiuo žmogumi?
Toks dažnas pasitikrinimas su savimi visais gyvenimo klausimas gali padėti pastatyti tą savarankiško žinojimo pamatą. Tokiu būdu, pamažu pradėsite grynintis savo - o ne kito žmogaus primestą - nuomonę ar elgesio įprotį.
O tada, kai tvirtai žinome savo santykį su tuo žmogumi, idėja, darbo pasiūlymu ar kvietimu į vakarėlį, tampa žymiai lengviau atsispirti tam, ko nenorime.
〰 4. Sumažinti stimuliacijų intensyvumą
Jautrių žmonių nervų sistema kiekvieną akimirką apdoroja gausybę informacijos. Norim nenorim, mes pasąmoningai kreipiam dėmesį į garsus aplinkoje (išgirstam skambant kito žmogaus telefoną, nors jis to negirdi); šviesas (išėjus į saulę mums kurį laiką būna per ryšku, kutena nosį); užuodžiam oro gaivą, per stiprius kitos moters kvepalus arba pajaučiam patalpoj esantį šviežio oro trūkumą; visu kūnu pajaučiam nuotaiką kambaryje, net jeigu esame tarp nepažįstamų žmonių.
Skamba kaip labai daug dalykų vienu metu? Taip ir yra.
Todėl nenuostabu, kad mums greitai įvyksta perviršis, kai šių stimuliacijų būna per daug.
Siekdami save apsaugoti, galime susikurti kur kas ramesnę aplinką: pavyzdžiui, vairuoti ir dirbti tyloje, eiti į koncertą į ausis įsikišus ausų kamštukus, lauke dėvėti kepurę su snapeliu ir akinius nuo saulės, atsitraukti iš vakarėlio šurmulio ir išeiti į lauką arba tualetą, praverti langus arba paprašyti to padaryti kitą.
Suvokdami, kiek daug stimulų sugeria mūsų kūnai, galim sau padėti juos sumažinti iki minimumo. Taip mažiau pavargsime, lengviau susikaupsime ir kur kas giliau pailsėsime.
〰 5. Prioritizuoti poilsį
Kai esu alkana, prastai išsimiegu naktį, o dienos metu nerimauju dėl būsimo nemalonaus darbinio susitikimo, esu kur kas jautresnė ir pažeidžiamesnė negu būčiau įprastai.
Be to, kai esu pavargusi, aš kur kas lengviau “įkrentu” į senus elgesio įpročius, tampa sunkiau išsakyti savo poreikius ar nubrėžti ribas; savotiškai “regresuoju”.
Todėl, turbūt pats svarbiausias veiksmas, kaip galime sau padėti būnant jautriais - didžiausiu dienos prioritetu laikyti savo poilsį ir emocinį gerbūvį.
Vieniems tai reikš kuo mažiau naudotis telefonu ir socialiniais tinklais. Kitiems - kasnakt išmiegoti 8 ar 9 valandas. Dar kiti ramybę ir poilsį atras atsiskyrę nuo žmonių ir pabuvę vienumoje. Bus ir tokių, kam reikės visų šių dalykų.
Patenkinti fiziologiniai ir emociniai poreikiai yra pats tvirčiausias, įžeminantis ir jėgų būčiai suteikiantis pagrindas, kurio dėka galime skleistis kūrybiškai, patirti gyvenimo grožį ir žydėti.
Tikiu, kad būdamas itin jautriu žmogumi, susiduri su daugybe kasdienybės iššūkių, pavargsti nuo kitų žmonių, gyvenimiškų situacijų ir… nuo paties savęs.
Aš irgi esu itin jautrus žmogus ir, nors ir kaip kartais būna sunku, esu laiminga, kad esu jautri. Nebeslepiu savo jausmų ir ašarų, nes tuo pačiu, aš jaučiu daug džiaugsmo, laimės ir pilnatvės.
Tad noriu tau padėti sužydėti savo jautrume!
🌊🌊🌊
Jau netrukus pasirodys mano be galo atvira, įkvepianti ir šviesi knyga, kurios dėka, gali būti, kad į pasaulį ir save pradėsi žvelgti su kur kas daugiau meilės, palaikymo ir šviesos.
Smalsu?