Aš esu vaikščiojantis paradoksas, du kraštutiniai poliai, kontrastų rinkinys. Turbūt toks pat rinkinys, kaip ir praktiškai bet kuris jaunesnio amžiaus žmogus.
Suprantantis, kad pats kuriasi savo gyvenimą, bet tuo pačiu visiškai pasimetęs, kaip tas gyvenimas turi atrodyti.
▪ noriu kažko kitaip, bet nežinau kas tas kitaip.
▪ noriu išbandyti save, bet o kur?
▪ iš gyvenimo noriu kažko daugiau, bet kas tas daugiau – nenumanau.
Jei tai tau pažįstama, ta prasme… aš esu visiškai taip pat pasimetus šitoj duotoj būty. 🤍
Jaunesnioji karta yra turbūt labiausiai savyje (ir gyvenime) pasimetusi karta. Kai galimybių tiek daug ir visos jos, rodos, vienodai patrauklios, tampa beprotiškai sunku išgirsti, ko iš tikro nori vidus.
Tais gyvenimo momentais, kai įsisuku į mokslus, darbus, nustumiu save į antrą planą, pastebiu, kad nebegirdžiu savęs. Tarkim, atsisėdu susirašyti didesnius gyvenimo tikslus ar kas mėnesį kaip įprastai skiriu laiko Jaunaties svajonėms – jau tuoj tuoj liesiu plunksna popierių, o ten… ne aš.
Užpildyti kitų žmonių
Tokius pasimetėlius kaip aš, kaip tu (jei jautiesi panašiai), labai dažnai „užpildo” kiti – filmai, reklamos, visuomenės tradicijos, prietarai ir visas kitas chlamas. (nors nei viena iš šių formų savaime nėra bloga!)
Socialiniuose tinkluose matom kitų žmonių pasiekimus, gražius gyvenimus, sėkmingus verslus ir jau jau norim visą „sėkmę” kopijuoti nuo jų. Juk jei jiems paeina, tai gal ir man pavyks jei darysiu tą patį, ne?
Dabar baiginėju universitetą. Tai logiškai mano tolimesni norai turėtų (!) būti būsto paskola, vedybos, vaikai, normalus darbas, na gal dar ir magistras.
Kitais gyvenimo etapais, net neabejoju, sulauksiu spaudimo elgtis dar kitaip – gal jau tada „į trasą” eis kuo didesni namai, kuo prabangesnė mašina, kuo žymesnių prekės ženklų drabužiai. Gal ir antrą vaiką gimdyti moterys jaučia pareigą – nežinau. Bet net neabejoju, kad sužinosiu. 😀
Ir būtent tais momentais, kai labiausiai apkerpėjam mintyse, etapais, kai kitų lūkesčius mums iškeliam aukščiau už savuosius, patikėti šiais scenarijais tampa labai lengva.
Šį sekmadienį, anksti ryte (7:07) bus Jaunatis.
Jaunatis – tai laikas, kada aš pati įprastai praleidžiu svajodama, įprastai vadovaudamasi šiomis gairėmis.
Vis tik pagrindinę svajonę stengiuosi išsigryninti dar prieš Jaunatį. Tam, kad išgirsčiau save, reikia laiko. Tam, kad aš, o ne kiti už mane atsakytų į klausimą „ko noriu?”, turiu duoti sau erdvės.
Ir kad ir kaip negrandioziškai ši tiesa nuskambėtų, lengviausia savo tikruosius norus išgirsti yra tiesiog… pabūnant tyloje.
Ir ne 15 minučių, ilgiau.
Tai gali būti ilgas pasivaikščiojimas mišku (geriausia – neklausant muzikos).
Tai gali būti visų kampų namų tvarkymasis ar kita monotoniška, mąstymo nereikalaujanti užduotis (konstruoti, taisyti, tapyti ir t.t.).
Arba taip pat tai gali būti rašymas. Gilus kapstymasis po minčių srautą. Visų minčių išrašymas ant popieriaus lapo, net jei tos mintys yra „nesąmonė, nieko nesugalvoju, ką čia parašyt”. Po kokio 4 puslapio visiško minčių išpylimo ant popieriaus lapo, pradeda atsiverti gražiausias vidinių, tikrųjų minčių peizažas.
Ir kaip ant delno praregim, ko mes. iš tikrųjų. norim.
Dažnai mane pačią nustebina aplankiusių minčių originalumas, kokybė, tikslumas, kai jų nedrumsčiu jokiu pastarojo amžiaus kūriniu – muzika, podcastais, vaizdo įrašais, filmais, serialais, socialiniais tinklais, televizoriumi…
Rodos, pagyvenusi bent kelias akimirkas paprastu, nesudrumztu protėvių gyvenimo būdu, pagaliau grįžtu į save.
Rodos, pagaliau žinau, ko iš tiesų noriu.
—
Jeigu ir jūs jaučiatės, kad lyg kažkas ne taip, stinga prasmės ar savirealizacijos, bet nė nenumanote, ką su tuo daryti, labai kviečiu į likusią darbo savaitės dalį ir šeštadienį įtraukti daugiau momentų tyloje, atrandant būdą, kuris labiausiai tinka jums.
Gal tai bus visai ne laukas, monotoniška veikla ar rašymas.
Bet jei pavyks iš tiesų išgirsti savo tikruosius poreikius ir norus, tai bus turbūt gražiausia dovana sau tokių mus visus sudrebinusių 2020-ųjų proga.