Kodėl sėdėdama ant kėdės vis paslapčia žvilgteliu, ar tik nebus į rinkes susimetęs mano pilvas, o šokių aikštelėje judu nerangiai kaip smėly įsmeigtas medžio baslys?
Kodėl žmonės, o ypač moterys, leidžia sau neklaustos komentuoti mano kūną? Kartais, atrodo, kad lyg ir nori pagirti, bet kažkodėl pajaučiu kartėlį gerklėje. “Papilnėjai” ir “tau reikia pavalgyt” skaudina taip pat. Geriau išvis nieko nesakytų.
Vieną atsakymą, kodėl taip yra, man jau pakuždėjo puikus @beata.tiskevic tekstas, kuriame ji man priminė apie dar universitete besimokytą L. Mulvey “Male Gaze” teoriją. Kine ir mene vaizduojamos taip, kad būtume patrauklios heteroseksualiam žiūrovui vyrui, būdamos moterimis šį žvilgsnį internalizavome ir į savo atvaizdą veidrodyje pradėjome žvelgti “pro vyro akis”.
Tačiau atsakymą, kodėl galim būti tokios kandžios viena kitai, atradau ir geranoriško seksizmo tyrimuose. Ši seksizmo rūšis nežemina moterų (kaip kad yra priešiško seksizmo atveju), bet suvokia jas kaip “švelniąją” lytį, kurią vyrui reikia “apsaugoti”, t.y., remiasi lyčių papildomumo principu – tomis pačiomis tradicinėmis lyčių normomis, tik aprengtomis pūkuotu megztiniu.
Ir čia tyrimų išvados mane nustebino – moterys, santykiuose apsuptos vyriška “globa” ir stokojančios savarankiškumo, tampa linkusios save objektifikuoti ir gėdytis kūno. Nepatirdamos lygiavertiškumo, jos internalizuotą pyktį nukreipia į:
a) savo kūno kontrolę ir
b) kitų moterų panieką, apkalbas.
Pasirodė įdomu pasidalinti. Tad gal čia ir yra esmė – kurti romantinį santykį, kuriame esame ir MES, bet tuo pačiu – AŠ ir TU?
Gal tas vidinis šauksmas tyrinėti savo unikalią savastį, net jei kiti to nesupranta ar nepalaiko, gali prisotinti mus tiek, kad kitų gyvenimams nebeturėtume savyje vietos? 🤪
Kaip jūs tai matot?