Būna, prieinu prie mylimojo ir pasakau, kad man reikia pabūti apsikabinus. Negaliu to poreikio paaiškinti, tiesiog jaučiu. Stovim apsiviję rankomis, o mano kūne vyksta procesai – jis kniūbsta, rimsta ir minkštėja.
Būna, verkiu, ir gražiausia, ką tuo metu dėl manęs padaro draugė – mane apsikabina. Ne patarinėja, ne bando išspręsti problemas, bet apglėbia mane fiziškai juntamu priėmimu. Ar esat pastebėję, kad kai kitas žmogus jautriausiais momentais mus švelniai apkabina, mes nesusivaldom ir pratrūkstam? Tarsi TIK TIEK mums ir tereikėjo, kad pasijustume galintys saugiai verkti?
Tą patvirtina ir mokslas. Prisilietimas yra vienas iš kiekvieno mūsų natūralių, žmogiškųjų poreikių, visai kaip maistas ir miegas.
Kodėl mums reikia prisilietimų?
Vaikų psichiatras dr. Bruce Perry knygoje „Kas tau nutiko?” patvirtina, kad augančiam vaikui fiziniai prisilietimai yra gyvybiškai svarbūs – jie mus reguliuoja, ramina ir kuria saugumo jausmą. Kūdikiui meilė yra veiksmas.
O mūsų istorinė patirtis kiekvienam mūsų atnešė stygių. Dalia Leinartė knygoje „Neplanuotas gyvenimas” rašo, kad sovietmečiu, į savaitinius internatus persidirbančių tėvų atiduotos mergaitės, pamačiusios savo auklėtojas, verkdamos prašydavo ne dėmesio ar žaislų, o „stengėsi apkabinti jų kaklą arba bent PRISILIESTI ranka.”
Man atrodo, mes kiekvienas esame savu laiku neišglostytas ir neišmylėtas vaikas ir einam per gyvenimą ilgėdamiesi tikro ryšio, apsikabinimų ir kito kūno šilumos.
Prisilietimai – tai mūsų visuomenės bado forma. Sovietmetis ir pasiteisinimas, kad „buvo kiti laikai” praėjo. Tačiau vilkas pakeitė mešką. Bendraudami ekranuose, stingame tikrojo ryšio, verčiame kūnus badauti be to, kas mūsų smegenims siunčia signalus, jog esame mylimi. O mūsų šiaurietiškas šaltis ir pagarba privatumui negelbsti.
Todėl man taip gera matyti, kai pasisveikindami vyrai apsikabina ir patapšnoja per petį. Man taip gera susitikus su drauge apsikabinus pabūti bent penketą sekundžių ir pajusti jos kūną, kvėpavimą, virpesius. Man gera prašyti mane apkabinti.
Dabar jau žinau, kad tas poreikis – tikras, pagrįstas. Mums, mūsų vaikams ir mylimiesiems reikia mūsų prisilietimų.
Juokingai nuskambės, bet ei, linkiu mums visiems daugiau LIESTIS. 🤍