Aš kartais labai pavargstu nuo to, kad esu itin jautrus žmogus. Pavargstu, kad nuolatos turiu rūpintis savimi, nes pora dienų pro šalį ir jau, žiūrėk, verkiu apsikabinus katiną.
Pavargstu nuo to, kad taip greitai išsenka mano jėgos. Kartais taip norėčiau galėt padirbt daugiau, pabendraut giliau, pabūt ilgiau, tačiau vos viršiju savo limitą ir jau, jaučiu, irztu.
Kartais, kai ašaroms pakanka mažmožio ir verkiu jau penktąsyk dienoje, užvis labiausiai noriu nieko nejausti – išjungti emocijas ir paslėpti jas po atsainia „viskas gerai” šypsena. Tačiau tada švelniai sau primenu, kad slopinti jausmus jau kadais pabandžiau – jie mane nuvedė iki vidutinio sunkumo depresijos ir panikos atakų.
Ir kur kur, bet į tą tamsų etapą nebenoriu. Nebenoriu žinoti, ką reiškia nuslopinti jausmus tiek, kad neberūpės net ir tai, kas bus, jei pasaulyje manęs nebebus.
Ir tada dar ir dar kartą apkabinu save, savo kūną, apglėbiu priimančia meile – kiek tik tomis akimirkomis savyje jos randu – ir klausiu, klausiu tos mažos mergaitės: „kaip galiu tavimi pasirūpint? kaip tau padėt, mieloji?”. Braukiu nuo skruostų ašaras, nežinau, jai, sau, ar mums abiems.
Užsikaičiu arbatos, susisukam į šiltą pledą ir leidžiam vidinei jūrai siautulingai ošti, pursluotis, banguoti, iki kol audrą pakeičia švelnus vilnijimas.
Tada atsitiesiu ir suprantu, kad jausti yra dovana. Tai, kad esam, yra dovana. Jei jaučiam, vadinasi, dar esam.
O visos audros, kad ir kokios stiprios bebūtų, anksčiau ar vėliau praeina. 🙏
Dažnai verkiu , esu empatiška, dalinuosi tuom ką turiu
Mane labai lengva pravirkdyti , jei ant manes šakia imu drebėti. Jei kasnors verkia pati imu ašaroti.Visad dalinuosi maistu su kitais
Man taip pat labai sunku gyventi būnant jautria, ypač, kai negaliu be sustojimo bėgti, lėkti, man reikia laiko pabūti ramiai, suvirškinti viską, neturiu nei noro, nei jėgų konkuruoti, siekti rezultato kasdieną… toks jausmas, kad nesu sutverta šitam gyvenimui. Dievinu gamtą, miškus, gyvūnus, žmogiškumą, patiriu džiaugsmą menuose…
Labai sunku gyventi, kai aplink daug, atrodo, visai nejautrių, grubių, lipančių ant galvos. Dėl įgimto jautrumo visą gyvenimą turiu problemų su sveikata, negaliu pakęsti pokyčių, naujovių. Prie visko priprasti reikia daug daugiau laiko nei kitiems. Svajoju ne apie gerą atlyginimą, o apie darbą, kuriame nejausčiau tiek streso kaip iki šiol…Labai mėgstu ramybę, pabūti viena namie, didžiausia palaima-tiesiog stebėti gamtą, paukščius, jūrą…
O die, streso kupini darbai 🙁 mes tiesiog nesam tokiems sutverti, geriausia matyt dirbti kažką ramaus ant savęs arba kažkur rasti ramų darbą, bet toks jausmas, kad nėra tokių darbų:( arba tempai beprotiški, arba konkurencija ar mobingas arba dar visi kiti dalykai, kuriems jautrūs žmonės tiesiog nėra sutverti 🙁 nežinau, iš kur rasti vilties, kad įsitvirtinsiu šitam gyvenime su savo begaliniu jautrumu :(((
Jautrus tai visai nereiskia kad silpnas. Tiksliau, taip rasyti apie savo jegu stoja ar pertkliu tai jau tikrai ne silpnumo zenklas. O ir nesizudo moterys, kaip vyrai. Santykis 80/20. Tai kas cia jautrūs?