Psichoterapija – atvira gijimo istorija

Koks nepatogiai atviras tekstas! Pakalbėkim apie psichoterapiją. 

Prieš porą metų pati savo kailiu patyriau, kad psichikos ligos mūsų visuomenėje yra vis dar laikomos „išsigalvojimais iš neturėjimo ką veikt”, „dar viena dėmesio prašymo forma” ir, apskritai, aplipdomos pasakymais, kad „anksčiau nebuvo jokių depresijų, nesiskundėm ir va žiūrėk normaliai užaugom”. Tik va, kad daug kas neužaugo. Daug lietuvių vilties ieškojo (ir vis dar ieško) alkoholyje, o daug ir atėmė sau gyvybę. 

Prieš daugiau nei dvejus metus toks tekstas būtų paskatinęs mane nelaukti kritinės ribos, o kreiptis pagalbos daug anksčiau. Tad jeigu dabar aš galiu bent vienam žmogui suteikti vilties, vien dėl to verta atsiverti. 

Tad kviečiu atviram pokalbiui apie mano psichologinio gijimo istoriją. 

Vaikystė būnant jautriu vaiku

Kaip jau tikriausiai spėjote mane pažinti, esu jautri asmenybė. Tai, kad esu jautri asmenybė, lėmė, kad nuo pat vaikystės man pasaulis dažėsi ryškesnėmis nei kitiems vaikams spalvomis – tėvai pasakojo, kad aš paverkiau pirmus trejus savo gyvenimo metus, o gydytojai tik gūžčiojo pečiais, nerasdami racionalios priežasties. Paaugusi buvau labai nerimastinga, baikšti, tad nesąmoningai bandžiau pasislėpti už tų baimių – tapti tobula, geriausia, išskirtinė. Tokia tobula, kad žemiausią pažymį, kurį per visus 12 metų mokykloje gavau, buvo 5. Nei vieno vieneto. Nei vieno dvejeto. Nei vieno neigiamo. Aš tiesiog norėjau viską padaryti geriausiai. 

Tačiau dabar žiūrėdama į praeitį suprantu, kad pažymiai tapo mano identiteto dalimi – jeigu gaudavau 9 ir namuose sulaukdavau klausimo „o kodėl ne 10?”, aš jausdavausi verta mažiau meilės, nes, mano akimis žiūrint, pažymys tiesiogiai įvertindavo mane, o ne kontrolinį darbą. 

Tad nors mokyklos šimtukais nebaigiau (o labai norėjau 🙂 ), išsikėliau aukštą kartelę. Kiek per aukštą, nes galiausiai nebepanešiau tos tobulumo naštos. 

Paauglystė – lyderystės metas

Gimnazijoje buvau viena iš geriausiai besimokančių moksleivių. Tuo pačiu dalyvavau renginiuose, skaičiau pranešimus, moderavau diskusijas, su komanda auginom verslą, išvykau su Erasmus programa ir, apskritai, buvau laikoma augančia lydere. Taip, aš labai norėjau augti, bet kur kas labiau mano ego norėjo aplinkinių žarstomų komplimentų ir dėmesio, buvimo „kažkuo daugiau nei tik paauglė”. Aplinka negelbėjo – aštuoniolikmečiai tuo metu įkūrinėjo savo įmones, skraidė po užsienį ir gyveno keturiasdešimtmečių gyvenimą. Būnant šešiolikos labai norėjosi pasivyti tokią, kad ir netinkančią mano asmenybei, viziją. Milenialsų idilė.

Kuomet tas išorinis – nuolat lekiančios, veiklios, aktyvios lyderės – įvaizdis pradėjo nebesutapti su tuo, kuo aš iš tikrųjų buvau vakarais – jautria mergaite, kuriai reikėjo patvirtinimo, kad ji jau yra nusipelniusi meilės, net ir be pompastinės veiklos – manyje kažkas pradėjo griūti. 

Atėjo metas pozityvui

Saugodamasi nuo viduje pamažu atsiveriančios prarajos, prisidengiau pozityvumu – pradėjau neigti pasaulio blogį. Užsidėjau pozityvumo kaukę, po kuria slypėjo daug ašarų ir nevilties, ir gyvenau tik pozityvų gyvenimą. Jeigu tave jau erzina žodžio „pozityvus” skaičius praeitame sakinyje, būtent toks – kraštutinis – buvo tuo metu mano pasaulio suvokimas. 

Buvau aktyvi moksleivė, puikiai besimokanti pirmūnė, puiki dukra, draugiška kaimynė ir tik pozityvius tekstus rašanti rašytoja (tekstus vis dar galite rasti pozityvioji A.Š. Facebooko puslapyje). 

Tik tada, kai kaukė taip užgožė mano vidų, kad per ją nebemačiau savęs, o nuneigta realybė grįžo visa užliejančia jausmų banga viduje, mano kūnas pradėjo siųsti man stiprius signalus, kurių jau buvo neįmanoma ignoruoti – panikos atakas. 

Panikos atakos

Būdavo, kad einu gatve ir jaučiu, kad tuoj nualpsiu, nukrisiu, kad mano kojos manęs nebeišlaikys.  Sukdama galvą į šoną jaučiau, kad akyse atsilieka pasaulio vaizdas, tarsi aš egzistuočiau atskirai nuo pasaulio. Vairuodama mašiną jutau, kad negaliu jos valdyti – būdavo minčių, kad jeigu įvažiuosiu į medį, tai ir tegul. Vėliau kurį laiką stengiausi važiuoti viešuoju transportu, nes norėjau apsaugoti kitus, bet ne save. Baisiausia, kad tais momentais tau būna vis vien, kas su tavimi atsitiks – tau jau neberūpi.

Tai buvo tragiškas laikotarpis, kuomet dienos metu stengdavausi pasivyti besišypsančią, pozityvią savo pusę (nes dieną aš ja vis dar buvau), o būdama viena verkdavau, verkdavau, verkdavau, kol galiausiai visai praradau kažkokią prasmę – tada ir nustojau rašyti net ir į pozityvųjį Facebook puslapį. 

Tapau apatiška, pasidarė nebeįdomu išeiti susitikti su draugais, norėjau tik tūnoti namuose ir gailėtis savęs. Pradėjau jausti didelę kaltę ir neviltį, kad visa tai – dėl manęs ir per mane. Aš labai blankiai prisimenu šitą periodą. Per jį buvo labai daug vidinio skausmo, o sunkiausia buvo tai, kad galvojau, jog reikia jį nešti man vienai – pasislėpus nuo aplinkinių, draugų, tėvų. Kartais išsiliedavau vaikinui, bet net ir su juo jaučiau, kad jis vertas daugiau nei vien mano skausmas – tad pradėjau riboti, cenzūruoti save ir nuo jo. 

Supratau, kad viena tiek ant savo pečių panešti nebegaliu. Sulūšiu. Nukrisiu. Nebeatsikelsiu. 

 

Diena, kai kreipiausi pagalbos

Atsimenu, stovėjau autobusų stotelėj, jau būdama studente, laukiau autobuso ir pajutau, kad jei kada ir paprašysiu pagalbos, tai arba dabar, arba niekada. Pagauta instinkto (už kurį dar dabar dėkoju Visatai), išsitraukiau telefoną ir susiradau visai neblogus atsiliepimus turintį psichiatrą. Užsirašiau. Sakė, konsultacija kainuos 50€. Buvo nesvarbu. Pagalvojau, kad jei tėvai neduos pinigų, susimokėsiu kažkaip pati. 

Pradžioj mama dar bandė mane nukreipti pas psichologą. Nuėjus tenai ir visą konsultacijos laiką praverkus, man pasakė, kad psichologas negali gydyti tokio masto problemų ir patarė kreiptis kitur. Tą akimirką supratau, kad gal aš nevisai „išsigalvoju” arba „tik noriu dėmesio”. Man iš tiesų buvo blogai.

Mano didžiausiai laimei, tėvai davė pinigų eiti pas psichiatrą. Aš iki dabar jaučiuosi jiems už tai dėkinga, nes kad ir kaip jiems sunku buvo priimti faktą, kad jų besišypsantis vaikas prašo profesionalios pagalbos, jie manimi tikėjo ir davė tuos didelius pinigus konsultacijoms. 

Aš radau stiprybę kreiptis pagalbos laiku, iki kol tų baisiausių jausmų dar nebuvau užrakinus, sutrombavus giliai savyje ir neprasinešiojus iki gyvenimo galo toksiškų santykių, įvairių ligų ir priklausomybių pavidalu. 

Psichoterapijos pradžia

Man gydytojas iškart pritaikė kombinuotą gydymą – psichoterapija bei medikamentais. 

Po kiekvienos psichoterapijos sesijos išeidavau šviesesne galva, su viltimi pasveikti, o vaistai man padėjo užmigti naktimis ir truputį „atitrūkti” nuo vidinio chaoso. 

Tuomet prasidėjo problemos su pačiu specialistu. Jis dingdavo, neatrašydavo, nepasirodydavo sutartu laiku į vizitą. Dabar jau žinau, kad tai nėra normalu ir bet koks sveikatos specialistas, ypatingai kuris išrašo vaistus, negali taip elgtis. Teko pakeisti įstaigą. 

1,5 metų trunkanti psichoterapijos kelionė

Naujoje įstaigoje man pakeitė vaistus bei skyrė nuostabią psichoterapeutę su kuria iki šiol labai sėkmingai dirbame. 

Psichoterapija negali būti niekaip sulyginama su cigaretėmis, alkoholiu, ekstremaliu sportu ar net su meditacija. Tai yra žmogaus asmenybę ilgam laikui, iš pamatų transformuojantis procesas. 

Kai žmogus pavaikšto į psichoterapiją, jis niekada nenustoja „terapintis” – kaip kad po geros treniruotės jūsų kūne kalorijos dega dar kelias valandas iš eilės, taip ir šiuo atveju, po 1-2 metų „psichikos treniruotės” efektas išlieka visą likusį gyvenimą. Psichoterapeutė minėjo – „vienas iš psichoterapijos tikslų yra žmogui savo viduje užsiauginti vidinį terapeutą, kuris lydės visą likusį gyvenimą„. 

Medikamentinis gydymas – asmeninė patirtis

Aš vaistų vartojimą nutraukiau 2020 metų žiemą, vartojusi kelis skirtingus vaistus skirtingais depresijos etapais, apie vienerius metus laiko iki kol pajutau, kad jau galiu gyventi be jų. Nė kiek nesigailiu dėl jų vartojimo. 

Tikslingai skirti vaistai nepadaro žmogaus nuo jų priklausomo. 

Vaistai veikia kaip apsauginis šydas, kuris apsaugo žmogų tol, kol jis viduje sustiprėja ir gali toliau eiti pats. Čia toks metaforiškas apibūdinimas. 

Tačiau kaip man minėjo, vaistai tik retais atvejais gali pakeisti pačią psichoterapiją. Jeigu žmogus suserga depresija dėl tam tikrų įsišaknijusių asmenybės aspektų, be psichoterapijos ir tų kertinių aspektų „perrašymo”, vaistai nebus ilgalaikis efektas – žmogus vėl užmins ant to paties vidinio grėblio. 

Todėl psichoterapija, arba sunkesniais atvejais psichoterapija + medikamentinis gydymas yra ilgalaikis, visą gyvenimą rezultatus nešantis gydymas. 

 

Ką man suteikė psichoterapija? 

Padėjo priimti jautrumą

Psichoterapija padėjo priimti, kad jautrumas yra tiesiog mano savybė. Aš tiesiog jautriau reaguoju ir su manimi viskas yra gerai.

Tuo pačiu, prisiliečiau prie kertinių nerimo šaknų – gilaus nepasitikėjimo savimi, bandymo žūt būt pritapti. Supratau, kad mano bandymas būti geriausia, tobula, nepriekaištinga kilo iš siaubingo nepasitikėjimo savimi – tarsi kiekvienas įvertinimas ir pagyrimas galėtų sulipdyti mane į įprasminančią, apibrėžiančią visumą. Bet tik dabar skaudžiai supratau, kad niekada taip ir nebūtų sulipdę – vienintelis žmogus, kuris gali mane įvertinti, esu aš pati. 

Užaugino storesnį „odos” sluoksnį

Dabar aš užsiauginau su laiku vis storėjantį išorinį „odos” sluoksnį – sveiką, būtinąjį egoizmą. Mano asmeniniai poreikiai – o ne kitų žmonių poreikių tenkinimas – tapo svarbiausiu mano prioritetu. Anksčiau visų pirma norėdavau pasirūpinti kitais, išspręsti jų problemas, patarti ir padėti, net jeigu jie to neprašo. Dabar, visų pirma, atsiklausiu savęs, ko man šią akimirką reikia – gal tas žmogus, kuriuo labiausiai reikia pasirūpinti, esu aš pati. 

Išmokau atsisakyti susitikimo, jeigu tuo metu man svarbesnis darbas (arba poilsis). Aš suteikiau sau laisvę tiesiog egzistuoti be nuolatinio įrodinėjimo kitiems, kokia aš tobula: kartais mieliau pasidarau veido kaukę, negu šveičiu kriauklę; kartais guliu lovoj, negu bandau savo nesibaigiančiu darbų sąrašu užkariauti pasaulį. 

Tai labai pasimatė ir darbuose. Nebeleidžiu kitų norams, „darbelių” ir „paslaugėlių” prašytojams diktuoti mano gyvenimo – kai pradėjau gerbti save, kad su tuo nesutikčiau, tokie prašymai liovėsi. Kai pradėjau gerbti savo laiką, pradėjo jį gerbti ir klientai. Kai pradėjau gerbti savo poilsį, darbo rezultatai ženkliai pakilo.

Pakito santykis su kūnu

Dabar man nebereikia būti pakirstai ligos, kad pajausčiau, jog metas sustoti. Man nereikia sportuoti alinant save didžiuliais iššūkiais ir svoriais iki kol plyšta raumenys, sausgyslės, nebelaiko širdis ir plaučiai. Supratau, kad ne viskas gerai yra ryte atsikelti su 120 širdies pulsu. Aš pradėjau girdėti savo kūną, kai jis su manimi kalbasi („klausyk, man nebemalonu, pristabdom”), o ne rėkia („jei tu taip, tai aš pasuoju”). Mano ir kūno santykyje atsirado kur kas daugiau spalvų tarp juodos ir baltos – aš jas laiku pamatau, atpažįstu ir atsižvelgiu. 

O bene svarbiausia, mokausi (ir jau daug išmokau) paprasčiausiai nesusireikšminti. Už mane yra daug geriau žinančių žmonių. Aš nesu pasaulio gelbėtoja. Aš galiu paprašyti pagalbos. Aš ne viską žinau. Aš nesu super žmogus. Aš klystu, raustu iš gėdos, apsipilu kava ir sudeginu blynus. 

Tačiau kiekvieną dieną stengiuosi būti sąžiningu ir geru žmogumi, nuoširdžiai mylinčiu gyvenimą ir kitus žmones. O toks pokytis, lyginant su būsena prieš daugiau nei dvejus metus, man yra didžiulė dovana, kurią, iš tikro, padovanojau pati sau. 

 

Psichoterapija ir galinga tuo, kad gali padėti jums išgyti nuo depresijos, tačiau tuo pačiu, nebūtina sirgti psichikos ligomis, kad būtų verta apsilankyti psichologo ar psichoterapeuto kabinete.

Psichoterapija padeda pažinti save, atpažinti įrašytas nuostatas ir jas perrašyti, pakeisti žalingus mąstymo modelius, išgydyti vidines žaizdas. Galų gale, šie „pokalbiai” yra geriausia investicija, transformuojanti tamsiausius periodus į šviesą, išgijimą ir ilgalaikį sveiką pasaulio (ir savęs) suvokimą. Visam gyvenimui.