Noriu pasidalinti tuo, ką kurį laiką vengiau pasakoti apie knygos leidybos kelią… Taip, knygai sekasi, šiemet kvepia trečiuoju tiražu, tačiau šįkart noriu pasidalinti ta kita puse, apie kurią tylėjau, nes, nežinau… buvo gėda? Bijojau kažką įžeisti? O tiesa yra tokia, kad knygos atsiradimo kelyje prireikė sukovoti ne tik su savo vidiniais iššūkiais – gėda, stipriu…
Aš kartais labai pavargstu nuo to, kad esu itin jautrus žmogus. Pavargstu, kad nuolatos turiu rūpintis savimi, nes pora dienų pro šalį ir jau, žiūrėk, verkiu apsikabinus katiną. Pavargstu nuo to, kad taip greitai išsenka mano jėgos. Kartais taip norėčiau galėt padirbt daugiau, pabendraut giliau, pabūt ilgiau, tačiau vos viršiju savo limitą ir jau, jaučiu,…
Būna, prieinu prie mylimojo ir pasakau, kad man reikia pabūti apsikabinus. Negaliu to poreikio paaiškinti, tiesiog jaučiu. Stovim apsiviję rankomis, o mano kūne vyksta procesai – jis kniūbsta, rimsta ir minkštėja. Būna, verkiu, ir gražiausia, ką tuo metu dėl manęs padaro draugė – mane apsikabina. Ne patarinėja, ne bando išspręsti problemas, bet apglėbia mane fiziškai…
Kodėl sėdėdama ant kėdės vis paslapčia žvilgteliu, ar tik nebus į rinkes susimetęs mano pilvas, o šokių aikštelėje judu nerangiai kaip smėly įsmeigtas medžio baslys? Kodėl žmonės, o ypač moterys, leidžia sau neklaustos komentuoti mano kūną? Kartais, atrodo, kad lyg ir nori pagirti, bet kažkodėl pajaučiu kartėlį gerklėje. “Papilnėjai” ir “tau reikia pavalgyt” skaudina taip…
Aš kartais beprotiškai bijau atkristi – vėl išgyventi panikos atakas, kūną surakinantį nerimą ir spalvas iš dienų išsiurbiančią depresiją. Bet kartais būnu taip arti šios ribos, kad atrodo viskas – atkritau, išprotėjau, daugiau nebegaliu. Toji baimė įsirango kažkur kūne ir atrodo, kad tuoj mane paves, tuoj sunegaluosiu ir susirgsiu kokia nors baisia liga. Nevalingai susifokusuoju…
Gyvenam iki kraštutinumų optimizuotame pasaulyje. Kiekvienas mechaninis judesys – vairavimas, maisto gaminimas, ėjimas, grindų plovimas – tarsi privalo būti akomponuotas turiniu, verte: podcastais, muzika, garsiniu fonu. Tarsi pats veiksmas – skanaus maisto gimimo procesas, kūno judėjimo faktas – būtų nepakankamai vertingas. Iš kur visa tai kyla? Tikslesnis klausimas – ką vis bandom nutildyti? (Žinoma, tikrai…
Per mėnesį laiko Sakartvele sutikau ir pabendravau su įvairiausių tautybių žmonėmis – iš Baltarusijos, Belgijos, Uzbekistano, Egipto, Prancūzijos, Kazachstano, Saudo Arabijos, Ispanijos, Indijos, Sirijos, Rusijos, Ukrainos, Omano, Vokietijos ir daugybės kitų šalių. Su kiekvienu žmogumi iš šių šalių, kurias išvardinau, bent akimirką bendravau asmeniškai – juokavom, šypsojomės vienas kitam ar apsikabinom atsisveikindami. Tačiau tuo pačiu,…
Nuo 2020 sausio 1 dienos iki pat metų pabaigos, t.y. visus 12 mėnesių, žymėjausi kiekvieną išleistą eurą. Tiksliau, 9658 eurus. Tiek pinigų išleidau 2020 metais. Kai pasižiūriu į šį skaičių, man kažkaip atrodo daug. Nepirkau mašinos, būsto ar kokio naujo baldo. Taip, buvo didesnių, brangesnių pirkinių, bet iš esmės, nieko grandioziško. Tiesiog gyvenau. Ir vis…
Kai vidinė kūrybiškumo versmė pradeda džiūti… Kai norisi į gyvenimą įsileisti daugiau vaikiško smalsumo, tyrinėjimo džiaugsmo ir mėgavimosi procesu, nelaukiant rezultato… Kai darbuose ir rutinoje išdalini savęs tiek, kad išblėsta bet koks noras kurti… Ateina metas atgaivinti kūrybiškumą! 🙂 Bet prieš tai… Apie „kurti galima tik iš kančios” stereotipą Ilgai tikėjau, kad „tikras” kūrėjas, menininkas…
Aš esu vaikščiojantis paradoksas, du kraštutiniai poliai, kontrastų rinkinys. Turbūt toks pat rinkinys, kaip ir praktiškai bet kuris jaunesnio amžiaus žmogus. Suprantantis, kad pats kuriasi savo gyvenimą, bet tuo pačiu visiškai pasimetęs, kaip tas gyvenimas turi atrodyti. ▪ noriu kažko kitaip, bet nežinau kas tas kitaip. ▪ noriu išbandyti save, bet o kur? ▪ iš…