Šiandien pasidalinsiu tuo, apie ką Lietuvoje kalbėti kažkodėl vis dar nepatogu – apie pinigus. O jei konkrečiau, kiek iš tikrųjų uždirba knygas rašantys žmonės? Koks honoraras “vaikšto” už knygą? Ar apskritai verta Lietuvoje rašyti ir leisti knygas? Kai pati leidau savo knygą, daug žmonių mane protino, kad iš leidybos neuždirbsiu, knygų skaitymas Lietuvoje apskritai mažėja,…
Vienas dažnesnių klausimų, kurio sulaukiu iš rašančių knygą yra būtent šis – kiek kainuoja išleisti fizinę knygą? Įdomu tai, kad atsakymas nėra vienareikšmis ir jūs turite bent kelis pasirinkimus. Todėl net jeigu dabar baisu pagalvoti apie knygos išleidimą ir leidybos finansavimą, yra nemažai gudrybių, kaip galite tai padaryti lengviau. Visa tai ir aptarkime. Pirmasis kelias:…
Šiuo metu rašote knygą arba jau esate ją parašę? Galvojate „kas toliau?” Kaip jūsų kūriniui išvysti dienos šviesą? Tuomet šis straipsnis kaip tik jums. Tiesa yra tokia, kad knygą išleisti gali kiekvienas rašytojas. Tikrai nebūtina būti išrinktaisiais ar apdovanotais neįtikėtinais talentais. :)) Knygą išleisti yra įmanoma, kai labai aiškiai žinote konkrečių žingsnių seką. Pažadu, kad…
Neįtikėtina ir atvira istorija apie tai, kaip „nežinomos autorės“ knyga, kurios nebuvo galima įsigyti nei viename didžiajame knygyne, buvo parduota keliatūkstantiniu tiražu. Jau kurį laiką norėjau papasakoti savo knygos leidybos istoriją, nes ji – neeilinė, tikra, nustebinanti kiekvieną ją išgirdusį ir tuo pačiu… neįtikėtinai sėkminga. Tikiuosi, kad ši istorija įkvėps jus siekti savo svajonių ir…
Esate jautrus asmuo? Aš irgi! Jautrumas šioje visuomenėje neretai yra laikomas silpnybe, ypač jeigu tu esi vyriškos lyties atstovas ir nuo pat vaikystės girdi „nebūk boba„, „nesuskysk” ir „vyras tu ar ne vyras?„. O net ir moterų ašaros dažnai yra tramdomos ir jas mokoma būti „stipresnėmis„, „nereaguoti taip stipriai„. Jautriam žmogui labai lengva susitapatinti su…
Noriu pasidalinti tuo, ką kurį laiką vengiau pasakoti apie knygos leidybos kelią… Taip, knygai sekasi, šiemet kvepia trečiuoju tiražu, tačiau šįkart noriu pasidalinti ta kita puse, apie kurią tylėjau, nes, nežinau… buvo gėda? Bijojau kažką įžeisti? O tiesa yra tokia, kad knygos atsiradimo kelyje prireikė sukovoti ne tik su savo vidiniais iššūkiais – gėda, stipriu…
Aš kartais labai pavargstu nuo to, kad esu itin jautrus žmogus. Pavargstu, kad nuolatos turiu rūpintis savimi, nes pora dienų pro šalį ir jau, žiūrėk, verkiu apsikabinus katiną. Pavargstu nuo to, kad taip greitai išsenka mano jėgos. Kartais taip norėčiau galėt padirbt daugiau, pabendraut giliau, pabūt ilgiau, tačiau vos viršiju savo limitą ir jau, jaučiu,…
Būna, prieinu prie mylimojo ir pasakau, kad man reikia pabūti apsikabinus. Negaliu to poreikio paaiškinti, tiesiog jaučiu. Stovim apsiviję rankomis, o mano kūne vyksta procesai – jis kniūbsta, rimsta ir minkštėja. Būna, verkiu, ir gražiausia, ką tuo metu dėl manęs padaro draugė – mane apsikabina. Ne patarinėja, ne bando išspręsti problemas, bet apglėbia mane fiziškai…
Kodėl sėdėdama ant kėdės vis paslapčia žvilgteliu, ar tik nebus į rinkes susimetęs mano pilvas, o šokių aikštelėje judu nerangiai kaip smėly įsmeigtas medžio baslys? Kodėl žmonės, o ypač moterys, leidžia sau neklaustos komentuoti mano kūną? Kartais, atrodo, kad lyg ir nori pagirti, bet kažkodėl pajaučiu kartėlį gerklėje. “Papilnėjai” ir “tau reikia pavalgyt” skaudina taip…
Aš kartais beprotiškai bijau atkristi – vėl išgyventi panikos atakas, kūną surakinantį nerimą ir spalvas iš dienų išsiurbiančią depresiją. Bet kartais būnu taip arti šios ribos, kad atrodo viskas – atkritau, išprotėjau, daugiau nebegaliu. Toji baimė įsirango kažkur kūne ir atrodo, kad tuoj mane paves, tuoj sunegaluosiu ir susirgsiu kokia nors baisia liga. Nevalingai susifokusuoju…