sąmoningesnio, ramesnio gyvavimo ieškojimai
Aš kartais labai pavargstu nuo to, kad esu itin jautrus žmogus. Pavargstu, kad nuolatos turiu rūpintis savimi, nes pora dienų pro šalį ir jau, žiūrėk, verkiu apsikabinus katiną. Pavargstu nuo to, kad taip greitai išsenka mano jėgos. Kartais taip norėčiau galėt padirbt daugiau, pabendraut giliau, pabūt ilgiau, tačiau vos viršiju savo limitą ir jau, jaučiu,…
Būna, prieinu prie mylimojo ir pasakau, kad man reikia pabūti apsikabinus. Negaliu to poreikio paaiškinti, tiesiog jaučiu. Stovim apsiviję rankomis, o mano kūne vyksta procesai – jis kniūbsta, rimsta ir minkštėja. Būna, verkiu, ir gražiausia, ką tuo metu dėl manęs padaro draugė – mane apsikabina. Ne patarinėja, ne bando išspręsti problemas, bet apglėbia mane fiziškai…
Kodėl sėdėdama ant kėdės vis paslapčia žvilgteliu, ar tik nebus į rinkes susimetęs mano pilvas, o šokių aikštelėje judu nerangiai kaip smėly įsmeigtas medžio baslys? Kodėl žmonės, o ypač moterys, leidžia sau neklaustos komentuoti mano kūną? Kartais, atrodo, kad lyg ir nori pagirti, bet kažkodėl pajaučiu kartėlį gerklėje. “Papilnėjai” ir “tau reikia pavalgyt” skaudina taip…
Aš kartais beprotiškai bijau atkristi – vėl išgyventi panikos atakas, kūną surakinantį nerimą ir spalvas iš dienų išsiurbiančią depresiją. Bet kartais būnu taip arti šios ribos, kad atrodo viskas – atkritau, išprotėjau, daugiau nebegaliu. Toji baimė įsirango kažkur kūne ir atrodo, kad tuoj mane paves, tuoj sunegaluosiu ir susirgsiu kokia nors baisia liga. Nevalingai susifokusuoju…
Gyvenam iki kraštutinumų optimizuotame pasaulyje. Kiekvienas mechaninis judesys – vairavimas, maisto gaminimas, ėjimas, grindų plovimas – tarsi privalo būti akomponuotas turiniu, verte: podcastais, muzika, garsiniu fonu. Tarsi pats veiksmas – skanaus maisto gimimo procesas, kūno judėjimo faktas – būtų nepakankamai vertingas. Iš kur visa tai kyla? Tikslesnis klausimas – ką vis bandom nutildyti? (Žinoma, tikrai…
Aš esu vaikščiojantis paradoksas, du kraštutiniai poliai, kontrastų rinkinys. Turbūt toks pat rinkinys, kaip ir praktiškai bet kuris jaunesnio amžiaus žmogus. Suprantantis, kad pats kuriasi savo gyvenimą, bet tuo pačiu visiškai pasimetęs, kaip tas gyvenimas turi atrodyti. ▪ noriu kažko kitaip, bet nežinau kas tas kitaip. ▪ noriu išbandyti save, bet o kur? ▪ iš…
Ar ilgai užtruks karantinas, ar trumpai – jei norim Kalėdas švęsti prie stalo su šeima ir giminaičiais, o ne per Zoom’ą (kaip kad, tikiu, daug kas darėme per Velykas), susiturėti vietoje ir daugiau praleisti laiko namuose tikrai reikės. Nežinau, kaip jums, bet man pirmasis karantinas ir, apskritai, sėdėjimas namuose visada baigiasi persidirbimu, overthinkinimu ir dar…
Jau ko mus mokykla tikrai išmoko, tai kad bet kokioje situacijoje egzistuoja vienas teisingas atsakymas. Matematikoje pritaikai formulę – štai ir sprendimo atsakymas. Lietuvių kalboje ir literatūroje rašai kitų autorių tekstų interpretaciją remdamasis taisyklėmis, kaip interpretuoti (ta prasme, vau). Nors mokykloje rašydavau itin taisyklingai, taisydama rašinius mokytoja vingiuodavo ištisas pastraipas, žymėdama stiliaus klaidas. Bent būtent tos…
Kaip tik ateina ruduo, taip man kaskart norisi įsitraukti į tas “kas daugiau ko nuveiks” lenktynes. Vasarą, rodos, net ore tvyro poilsio, atostogų, lėto laiko kvapas, o rudeniui atėjus ir visiems sugrįžus į darbus, lėto laiko kvapą akimirksniu nubloškia lėkimo, bėgimo, veiklumo banga. Ir nusiridenu su ja net nespėjus savęs paklausti, ar aš iš tikro…
Nuo 2019 m. vasario iki 2020 m. rugpjūčio man išsipildė 101 iš 116 svajonių. Tai yra neįtikėtini 87% išsipildžiusių svajonių. Atsimenu dar mokykloje man teko moderuoti pokalbį su autosporto lenktynininku Benediktu Vanagu. Po pokalbio geriant arbatą Benediktas Vanagas man įteikė atvirutę ant kurios kitos pusės užrašė palinkėjimą, man stipriai įstirgusį iki šiol. Jis užrašė: “Austėja,…